Naktinis žygis – 2011 vasario 26 d.

Nežinau ar esate girdėję apie Naktinius žygius, tačiau jei ir esate visai kitas dalykas yra juose sudalyvauti. Mano aplinkoje  keletas draugų gyrė ir peikė tokio tipo žygius, tad visada norėjau išbandyti. Keliautojas  Dalius Prancas apie tokį žygį pranešė dar prieš vasario 16 d. ir žygis turėjo būti skirtas Lietuvos nepriklausomybės aktui pažymėti, tačiau dėl ypatingai žemos temperatūros buvo nuletas į šeštadieni (vasario 26 d.) Susirinko mūsų apie 20 ir nuvykome į Aukštaitijos nacionalinio parką, kur aplankėme Palūšės pilkapio ekspoziciją ir akmens amžiaus būstą, deja lauke buvo apie -18C šalčio, tai net labai norėdami negalėjome atrakinti akmens amžiaus būsto, kuris buvo užrakintas metaline spyna.

Šiek tiek pastovėję pradėjome savo žygį – lauke svyravo nuo -18C iki -20C,  pradžioje šalčio nejutome, tačiau už geros valandos pasidarė tiesiog šalta iš vidaus ir visi gan sparčiu žingsniu judėjome tolyn. Startavome apie 23 val,  o mus pasiimti turėjo apie 8 val ryte, tad 9 val išlikimo žaidimo.

Kiek paaiškėjo planas buvo nužygiuoti aplink keletą ežerų ir saulę sutikti ant bitės apžvalgos bokšto.

Pagal nueitą maršrutą, panašu kad praėjome Taramo, Lušių, Asainų ežerus ir po 4 val ėjimo su trumpomis pertraukomis sustojome ilgesniam laikui – laužo užsikurimui. Nežinau kaip mums pavyko tokiam šaltyje sukurti laužą, bet laužas tikrai šildė ir padėjo “išlikti”.

Likusios beveik 5 val  bent man buvo pačios sunkiausios, varginantis šaltis, miego trūkumas tiesiog vertė galvoti kam man tai ir norėjosi viską mesti ir bėgt kur nors susišyldyti. Gelbėjo tai, kad žinojau jog kažkada ryte mus turi pasiimti. Per tas kelias valandas galva išsivalė taip, kad užmiršau visas problemas ir tiesiog ėjau.

Akimirkomis džiugavau, kaip iš tiesų žmogui  tereikia tiek nedaug – minimalaus konforto ir mylimo žmogaus šalia. Taip pat pasitikrinau savo psichologinį ir fizinį pasiruošimą. Įsivertinau, jog per žiemą esu stipriai pasilpęs ir būtina intensyviai sportuoti.

Ir taip po keturių valandų praėjus tokius ežerus kaip Linkmenas, Ukojas, priartėjome prie Ginučių, ten iš paskutinių jėgų užkopėme ant Ladakalnio apžvelgėme jau ka tik ryto padabintą kraštovaizdį. Tiesa, sužinojau jog Ladakalnio pavadinimas kilęs iš Lietuvių deivės Lados (gyvūnijos ir augalijos pragimdytoja didžioji baltų deivė motina Lada).

Savo žygį baigėme pasiekę Bitės apžvalgos bokštą ir užlipę į jį. Vaizdai nuostabūs, gaila, kad mažai jėgų bebuvo likę tuo gėrėtis.

(nuotraukoje jau vargtelėjęs toks)

Po žygio, net patys mažiausi dalykai – lova, dušas įgavo auksinę vertę.

Žygio statistika: 24km, 23.00 – 08.00 (vasario 26), vidutinė temp. – 20C.

Ačiū Daliui už nuotraukas!